Išsižiojau – puikus skambesys, gyvas tembras. Gal tai dėl bažnyčios akustikos? Ne – puiki intonacija, išlyginti balsai. Absoliučiai profesionalus įspūdis. Tik vėliau sužinojau, kad tai jau seniai apdovanotas geriausias Lietuvoje moterų choras. Aukščiausios klasės niekam nenusileidžiantis profesionalumas. Ir dar – jos dainavo mintinai. Ir dar – puiki choro vadovė. Retai išgirsi tokį natūralų frazavimą, muzikavimo gyvybę, įvaizdžių tiesą ir natūralumą. Viskas prasminga, išbaigta, vaizdinga. Beklausant pagavo dar vienas choro bruožas – choro dalyvės puikiai dainavo ir buvo labai natūralios, gyvai išgyvenančios muzikos turinį. Kaip tik tos gyvybės, natūralumo kartais pasigendame klausydamiesi profesionalių chorų, kuriuos slopina kartojamas repertuaras, kartais muzikinis abejingumas ar techninių uždavinių spaudimas. Juk žmogaus balso raiška yra neatsiejama nuo prasmės, kuria kalbame, ką jaučiame. Kaip ir gausūs klausytojai, patyriau didelį estetinį pasigėrėjimą. Rami, religinio turinio muzika, puikus atlikimas, be jokio popsinio vaipymosi, noro įsiteikti publikai. Viskas viduj, dvasioj. Žinoma, repertuaras nebuvo labai sudėtingas, paprastesnis, klasiškesnis, romantiškesnis, prieinamas mėgėjams. Bet kai atliekamas be priekaištų, kam rūpi jo sudėtingumo laipsnis. Bravo.